Pasirodo, rašyti man norisi tik tada, kai atrodo, jog viskas labai negerai.

Praėjusios kelios savaitės- tarsi kažkoks išbandymas. Ko imuosi- tą sugadinu ir, jei atvirai, net nebenoriu nieko imtis, nieko bandyti. 

Knyga: Skotas Fitzdžeraldas- Didysis Getsbis

Filmas: Seven years in Tibet (keista, iki kol nepažiūrėjau šio filmo, mane visur persekiojo Tibetas- kalbu apie filmą apie J. Ivanauskaitę, parodą ŠMC, pasivaiščiojimą Užupyje. Žinojau apie Užupį, apie Ivanauskaitės keliones, tačiau visa tai supuolė per vieną dieną)

Serialas: Boardwalk Empire

Dabar esu kaip niekad nepatenkinta ir nusivylusi savimi, kad ir kaip tikėjausi, jog po kelionės į JAV viskas užsimirš, pasitaisys ir kažkokiu būdu viskas išeis tik į gera.

apie prasmę

Pastaruoju metu vis dažniau stabteliu ir susimąstau apie dabartį. Atvirai, tai baisu, kokia tuštybių tuštybė žmonėse mane supa.. O ir išeities iš viso to nelabai matau. Keisčiausia, kad žmonės, kurie, atrodo, turėtų būti savotiški autoritetai, nuvilia labiausiai.
Nors niekada nesugebėdavau iki galo išsiaiškinti ko nors prasmės, man to ir netrūkdavo. Tačiau dabar atrodo kaip niekada reikia kažko, kas atsakytų į mano klausimą...

Galvoje vis kirba mintis, kad reikia kažką keisti iš pagrindų.

p.s. tikiuosi viskas nenuskambėjo pernelyg juodai. Tiesiog LABAI trūksta motyvacijos. LABAI trūksta visko ir ko nors...
Ai, ir:
Knyga: R. Granausko "Trys vienatvės"
Muzika: pastaruoju metu kasdien per save perleidžiu milijoną skirtingų emocijų, todėl apsistoti ties viena daina ar išvis apsistoti- sunkoka.
Filmas: War horse. Nė nesuprantu, ar patiko. Tiesiog.