to be list

1. Mažinti "aš" monologuose.
2. Mažiau leisti širdžiai ir protui bendradarbiauti- dažniausiai tokioj komandoj visi projektai nepavyksta.
3. Neneigti intuicijos pateiktų išvadų apie dalykus.
4. Pasaulio siunčiami žmonės į gyvenimą ateina visai ne netyčia.
5. Mažiau apie žmones, daugiau apie idėjas.
6. Mažiau apie "kas", daugiau apie "kaip".
7. Ne visa auksas, kas auksu žiba.
8. Bet pabandyti kartais yra geriau, nei nebandyti.
9. Laikas yra draugas, kai prijaukintas. Bet priešas, kai švaistomas veltui.
10. Jei nemiela ir nesmagu, vadinasi, nereikia. Ir aš ne apie komforto zoną. Apie žmones.
11. Jei nuvilia ir nuvilia ir nuvilia, gana gi pagaliau...
12. Mama sakė, žmogų gali įtakoti, bet niekad nepakeisi.
13. Bobutė sakė išlįsti iš užburto žmonių rato.
14. Tas pats, matyt, ir apie komforto zoną.
15. Pokyčiai yra LABAI GERAI.
16. Eksperimentuoti privaloma.
17. Naujovės baisu, bet dažniausiai teigiamai nustebina.
18. Laisvalaikis ne apie kitų laisvalaikį, o apie tai, kaip įprasminti SAVO  laiką.
19. Sena ir patikrinta, ne visad yra taip patikima, kaip nauja ir neišbandyta. Arba ne visada puikiai pritaikytina sau pačiam.
20. Laiškus rašyti ir siųsti įmanoma ir mintimis. Ir Živilė sakė, dar ir adresatas gali būti kosmosas.
21. Nepykti ir neteisti savęs už kitų klaidas.
22. Neteisinti neteisybės ir išrūpužėjimo (jokiomis aplinkybėmis).
23. Veikti ir emocijomis, kai to reikalauja situacija. Bet pasverti protu, ar to iš tiesų reikalauja situacija.
24. Savi ritualai ir pabūrimai duoda individualius rezultatus. Nepasikliauti svetimais ritualais.
25. Pasitikėti iki pirmo nuklydimo. Everyone deserves a chance.
26. Nepasitikėti aklai.
27. Atrasti individualų meditacijos būdą. Ir čia- meditacija- ramybės grąžinimo ritualas.
28. Penktadienį neprivaloma kažkur eiti iki vėlai.
29. Jausmas, kad žmonės ne tie, dažniausiai reiškia, kad žmonės ne tie.
30. Įtarimas yra nieko vertas be faktų.
31. Kažką slėpti ir būti uždaram- ne tas pats.
32. Įveikti baimę ir aklai tikėti- ne visada...
33. ... Iš komforto zonos- ne iš principo, o dėl iššūkio ir tik dėl iššūkio!
34. Na nebūtinai 9 kartus atmatuok, o 10 kirpk. Bet atmatuok bent tuos porą kartų atidžiau!
35. Istorijų, kurių nežino niekas, NEŽINO NIEKAS.
36. Nesistengti įspūdingai persidirbti, stengtis dirbti ir tiek. For now.
37. rašyti, kai rašosi, netgi ir kai atrodo, kad tuo metu geriau miegotųsi, nei rašytųsi.

There is meaning in all things. But are you paying attention?

Pastarosios dienos kalba labai įvairias mintis ir dėlioja labai įvairius ženklus kelyje. 

Taigi, visų pirma, kalbant apie dabartį, turiu paminėti tai, jog pastarieji laikotarpiai ir jų nutikimai vis ima mane versti stebėti ir ieškoti ženklų bei stengtis juos suvokti bei iššifruoti. Ir stebėdama visa, kas vyksta aplink, tai pasitelkiu savianalizei. 
Ir dažniausiai, visa, kas buvo suvokta, imu bandyti taikyti savo aplinkai. 

Ogi išvada tokia. Mūsų mintys, kad ir kaip dažniausiai atrodytų, jog jos sklandžios ir rišlios ir netgi teisingos (juk patys taip jas sudėliojome!), NE VISADA sako tiesą. Ir kuo gi, žmogau, gali dabar bepasitikėti, kai net tavo nuosavos mintys ima darytis ne tokios patikimos kaip atrodė...? 
O taip pat pridėsiu ir tai, jog visi visada esame linkę matyti tai, ką norime matyti... Visi pastarųjų dienų nutikimai tai tik įrodė, jog kartais kvailas atsitiktinumas dviejų žmonių akimis gali atrodyti absoliučiai skirtingas. 

Bet vis dėlto, ką gi žmogau turi, be savo proto, savo minčių, be savos, nuosavos sąmonės ir pasąmonės...? 
Ir koks tas TAVO pasaulis yra be TAVĘS? 

Ir porąkart ne taip supratusi ženklus ir simbolius, imu pamažu bijoti, gal ir visi kiti buvo suprasti neteisingai. Bet viskas per daug siejasi tarpusavy ir viskas per daug tolygiai sueina į vienį. Kalbu apie tai, jog kiekviena perskaityta eilutė ar atsitiktinai išgirsti žodžiai ima ir pateikia atsakymą į tuos ilgai kamuojančius klausimus. 

„nesakyk man sudie jeigu dar iš tiesų nežinai

pasibaigė amžius, o kitas užtruks amžinai

ir krenti lietumi ir bučiuoji ir glostai akis

aš ištiesiu tau delną kai kitą rudenį lis

negalvok kad jei niekas nevyksta tai jau pabaiga

pasigauk savo rikšą kai sodas pavirsta taiga

ir išlėkęs į orą nematomo paukščio balsu

įsikurk vidury tarp juodų ir baltų debesų...”

Ir ką sau pasakyti, kaip paaiškinti mintims, kodėl tas, kuriam visa esybe norisi atverti širdį, sielą ir gyvenimą, ten patekti stengiasi smarkiai mažiau nei tas, kuriam šios durys ir galimybė jas atverti yra net nesvarstytina, kuris deda visas pastangas, atkaklumą ir rūpestį, kad užtikrintų gerovę...

TAIP, nekantrumas yra mano silpnybė, tačiau maybe it's time to let go?

Ir į galvą lenda sena pamiršta daina. 

Kai galvoje dedasi kažkas tokio:

Ir tie vakariniai minčių dariniai, kelionės į ten, kur taip trokštama. Ir seniai primiršti ritualai... Galgi pagelbės ir šįkart?

Taip ir sukasi nevalingai galvoje šitas minčių viesulas, tokiu greičiu, kad daros sunku ką ir bepagauti. Lygiai taip pat dabar elgiasi ir laikas, kuris, rodos, lenktyniauja su realybės rėmais. 

Ir pasineriu į dar vieną vakarinę minčių kelionę. 

Sako, jei turi kam papasakoti savo sapnus, tai dar nesi vienišas. 

Ir kaipgi tuos vidinius paukštukus suvaldyti..?
Sparnelių palzdėjimas sujaukė ir išmaišė visas mintis, sudrebino širdelę.

Stoviu dabar sau virpančia širdim ir mintimis apie tave.

„-Liuka...
-Ką?
-Nieko, tik Tu man žvėriškai žvėriškai... Ir aš Tave labai labai...
-Žinau, ir aš Tave, seniai. Nuo pat gimimo.”


ir vis sudreba širdelė.

rytai

Jau gieda kasryt
ir pakilti žadina.
Ir sąžinę sparneliais
pavasarėti stumteli.

Rytai ir pusryčiai
ir dienos ir pusiaudieniai
ir pavakarės ir vakarai...

...visi iki vieno pavasaryje ima skęsti.


Ir pamažu toks ilgesys, skatinantis pokyčius.

ir mažų mažiausiai juokinga

Apie draugus, laimę ir įžvalgas

Pastarąsias dienas daug laiko praleidau galvodama apie žmones.
Atėjusius, praėjusius, išėjusius ir likusius šalia.

Kažkada jau rašiau apie viename bloge skaitytą mintį, jog draugų ratas pasikeičia kardinaliai kas 7 metus.

Dabar galiu pasigirti net 3 artimais draugais, kurie mano gyvenime yra daugiau nei 10 metų ir vis dar išlieka tokie patys (o gal net labiau) artimi kaip ankščiau.
Bet, draugystė, mano manymu, yra ne apie trukmę ar kiekį. Visada drauguose ieškodavau to netikėtumo ir pažinimo ir abipusio supratimo. Ir iš esmės galiu pasakyti, kad tai ir radau.
Vis juokais kalbame, jog turiu po draugę kiekvienam savo gyvenime dalykui. Mat viena begalo gerai išklauso, kita- pataria ir pažįsta bei supranta, trečia- labiausiai panaši savo laisvalaikio poreikiais.
Ir iš tikrųjų, šioje srityje, iš  esmės, net nežinau ko noręti daugiau. Nebent patenkinti naujų žmonių poreikį, kuris retkarčiais atsiranda, norint išlįsti iš „užburto rato”.
Šis ruduo ir visas šitas pusmetis nuo rugpjūčio mano gyvenime paskatino pokyčius.
Pradedant nuo finansinių nestabilumų iki asmeninės erdvės atsiradimo ir kraustymosi.
Nauji namai ir nauji sugyventiniai nebuvo lengvas dalykas prie ko prisitaikyti, tačiau pamažu išmokau. Dabar kasdien susiduriu su įvairiomis situacijomis ir vis mokausi, kaip jose teisingiausia pasielgti.
Pastarųjų dienų įvykiai ypač privertė susimąstyti apie tai, kas žmogaus gyvenime nutinka, kad jis tampa vienoks ar kitoks.
Kodėl vienas, nors neturėdamas pastovios gyvenamosios vietos, meilės ir pinigų, sakytum, yra pats laimingiausias žmogus, kokį pažįsti, o kitas- turėdamas meilę ir gerą darbą ir namus yra absoliučiai nepatenkintas viskuo, kas jį supa ir negana to, tą nepasitenkinimą noriai „dalina” ir kitiems.

Taigi paprasčiausias paaiškinimas, ką pavyko suprasti ir įvertinti šiom dienom yra tai, jog ne kas kitas, bet mūsų draugai yra ta laimės dalelė, kuri dažnai viską sudėsto į savo vietas ir pataiso tai, kas retsykiais gali atrodyti nepataisoma. Ir visa laimė, jei gyvenime egzistuoja tokia esminė detalė kaip draugai.

Ir visvien. Tai nėra viskas ir tai nėra absoliučiai lemiamas aspektas žmogaus poelgiui. Manau.
O gal tie, kurie savu laiku nepatyrė ir neįvertino laimės, tiesiog yra negabūs jos pastebėti savo kasdienybėje?

Na o man belieka džiaugtis, jog tokių ištikimų draugų man gyvenimas atnešė ir patikėjo.

Kadangi turėjau savaitę laisvų dienų tai leidau savo mintims klajoti po visas kerteles, kur tik klajojosi. Ir ne tik žmones nagrinėjau. Nagrinėjau ir prisiminimus, grįžau į pernai, grįžau į užpernai. Ir iš esmės supratau, kad visada, kai atrodo, kad gyvenimas blogas, jis, toli gražu, nė nepanašus į blogą- visada būna ir blogiau, visada bus ir blogiau.

Antroji įžvalga. 
viskas aplinkui yra vienis. Visos ateinančios mintys ir visi aplinkinių veiksmai ir gyvenimiški nutikimai dažniausiai sąveikauja ar bent jau yra glaudžiai susiję. Ir šitos sąsajos ima nebestebinti.
Apie ką aš?
apie tai, jog visos mintys virsta realybe, kaip ir visi žodžiai tampa kūnu. :)

Muzika: Italai... Paolo Conte, Italian Cafe  , Francesco de Gregori
Filmai: pastarieji... Her, About time, La grande belezza.
Knyga: gėda, bet šiuo metu jokios... Debesų ganytojas nugulė ant lentynos nesulaukęs savo pabaigos, o jokia nauja knyga akies nepatraukė...

ars poetika

Pasaulis baigias, todėl

reikia rašyti eilėraščius.

Kas dieną tvirtai pasiryžus,

lyg dirbtum kokį prasmingą,

tik tau vienam suprantamą darbą:

statytum namus, laivą

nykstančiai savo šeimynai,

arba restauruotum šventyklą

numirusios andai religijos.

Reikia rašyti eilėraščius

net ir sekmadieniais, nes

tai yra šventė, tai yra darbas,

prilygstantis kunigo darbui.

Nes pasaulis baigias diena po dienos,

pasaulis baigias netgi sekmadieniais.

Todėl reikia rašyti eilėraščius,

reikia statyti namus, jei juose

ir nebus kam gyventi,

reikia kantriai pamatą ręsti,

diena po dienos, nes galas,

jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,

ir kalba anksčiau nei pasaulis.

Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.