Atėjusius, praėjusius, išėjusius ir likusius šalia.
Kažkada jau rašiau apie viename bloge skaitytą mintį, jog draugų ratas pasikeičia kardinaliai kas 7 metus.
Dabar galiu pasigirti net 3 artimais draugais, kurie mano gyvenime yra daugiau nei 10 metų ir vis dar išlieka tokie patys (o gal net labiau) artimi kaip ankščiau.
Bet, draugystė, mano manymu, yra ne apie trukmę ar kiekį. Visada drauguose ieškodavau to netikėtumo ir pažinimo ir abipusio supratimo. Ir iš esmės galiu pasakyti, kad tai ir radau.
Vis juokais kalbame, jog turiu po draugę kiekvienam savo gyvenime dalykui. Mat viena begalo gerai išklauso, kita- pataria ir pažįsta bei supranta, trečia- labiausiai panaši savo laisvalaikio poreikiais.
Ir iš tikrųjų, šioje srityje, iš esmės, net nežinau ko noręti daugiau. Nebent patenkinti naujų žmonių poreikį, kuris retkarčiais atsiranda, norint išlįsti iš „užburto rato”.
Šis ruduo ir visas šitas pusmetis nuo rugpjūčio mano gyvenime paskatino pokyčius.
Pradedant nuo finansinių nestabilumų iki asmeninės erdvės atsiradimo ir kraustymosi.
Nauji namai ir nauji sugyventiniai nebuvo lengvas dalykas prie ko prisitaikyti, tačiau pamažu išmokau. Dabar kasdien susiduriu su įvairiomis situacijomis ir vis mokausi, kaip jose teisingiausia pasielgti.
Pastarųjų dienų įvykiai ypač privertė susimąstyti apie tai, kas žmogaus gyvenime nutinka, kad jis tampa vienoks ar kitoks.
Kodėl vienas, nors neturėdamas pastovios gyvenamosios vietos, meilės ir pinigų, sakytum, yra pats laimingiausias žmogus, kokį pažįsti, o kitas- turėdamas meilę ir gerą darbą ir namus yra absoliučiai nepatenkintas viskuo, kas jį supa ir negana to, tą nepasitenkinimą noriai „dalina” ir kitiems.
Taigi paprasčiausias paaiškinimas, ką pavyko suprasti ir įvertinti šiom dienom yra tai, jog ne kas kitas, bet mūsų draugai yra ta laimės dalelė, kuri dažnai viską sudėsto į savo vietas ir pataiso tai, kas retsykiais gali atrodyti nepataisoma. Ir visa laimė, jei gyvenime egzistuoja tokia esminė detalė kaip draugai.
Ir visvien. Tai nėra viskas ir tai nėra absoliučiai lemiamas aspektas žmogaus poelgiui. Manau.
O gal tie, kurie savu laiku nepatyrė ir neįvertino laimės, tiesiog yra negabūs jos pastebėti savo kasdienybėje?
Na o man belieka džiaugtis, jog tokių ištikimų draugų man gyvenimas atnešė ir patikėjo.
Kadangi turėjau savaitę laisvų dienų tai leidau savo mintims klajoti po visas kerteles, kur tik klajojosi. Ir ne tik žmones nagrinėjau. Nagrinėjau ir prisiminimus, grįžau į pernai, grįžau į užpernai. Ir iš esmės supratau, kad visada, kai atrodo, kad gyvenimas blogas, jis, toli gražu, nė nepanašus į blogą- visada būna ir blogiau, visada bus ir blogiau.
Antroji įžvalga.
viskas aplinkui yra vienis. Visos ateinančios mintys ir visi aplinkinių veiksmai ir gyvenimiški nutikimai dažniausiai sąveikauja ar bent jau yra glaudžiai susiję. Ir šitos sąsajos ima nebestebinti.
Apie ką aš?
apie tai, jog visos mintys virsta realybe, kaip ir visi žodžiai tampa kūnu. :)
Muzika: Italai... Paolo Conte, Italian Cafe , Francesco de Gregori
Filmai: pastarieji... Her, About time, La grande belezza.
Knyga: gėda, bet šiuo metu jokios... Debesų ganytojas nugulė ant lentynos nesulaukęs savo pabaigos, o jokia nauja knyga akies nepatraukė...
ars poetika
Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.
Kas dieną tvirtai pasiryžus,
lyg dirbtum kokį prasmingą,
tik tau vienam suprantamą darbą:
statytum namus, laivą
nykstančiai savo šeimynai,
arba restauruotum šventyklą
numirusios andai religijos.
Reikia rašyti eilėraščius
net ir sekmadieniais, nes
tai yra šventė, tai yra darbas,
prilygstantis kunigo darbui.
Nes pasaulis baigias diena po dienos,
pasaulis baigias netgi sekmadieniais.
Todėl reikia rašyti eilėraščius,
reikia statyti namus, jei juose
ir nebus kam gyventi,
reikia kantriai pamatą ręsti,
diena po dienos, nes galas,
jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,
ir kalba anksčiau nei pasaulis.
Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.
