Ir ką sau pasakyti, kaip paaiškinti mintims, kodėl tas, kuriam visa esybe norisi atverti širdį, sielą ir gyvenimą, ten patekti stengiasi smarkiai mažiau nei tas, kuriam šios durys ir galimybė jas atverti yra net nesvarstytina, kuris deda visas pastangas, atkaklumą ir rūpestį, kad užtikrintų gerovę...

TAIP, nekantrumas yra mano silpnybė, tačiau maybe it's time to let go?

Ir į galvą lenda sena pamiršta daina. 

Kai galvoje dedasi kažkas tokio:

Ir tie vakariniai minčių dariniai, kelionės į ten, kur taip trokštama. Ir seniai primiršti ritualai... Galgi pagelbės ir šįkart?

Taip ir sukasi nevalingai galvoje šitas minčių viesulas, tokiu greičiu, kad daros sunku ką ir bepagauti. Lygiai taip pat dabar elgiasi ir laikas, kuris, rodos, lenktyniauja su realybės rėmais. 

Ir pasineriu į dar vieną vakarinę minčių kelionę. 

Sako, jei turi kam papasakoti savo sapnus, tai dar nesi vienišas. 

Ir kaipgi tuos vidinius paukštukus suvaldyti..?
Sparnelių palzdėjimas sujaukė ir išmaišė visas mintis, sudrebino širdelę.

Stoviu dabar sau virpančia širdim ir mintimis apie tave.

„-Liuka...
-Ką?
-Nieko, tik Tu man žvėriškai žvėriškai... Ir aš Tave labai labai...
-Žinau, ir aš Tave, seniai. Nuo pat gimimo.”


ir vis sudreba širdelė.