Taigi, visų pirma, kalbant apie dabartį, turiu paminėti tai, jog pastarieji laikotarpiai ir jų nutikimai vis ima mane versti stebėti ir ieškoti ženklų bei stengtis juos suvokti bei iššifruoti. Ir stebėdama visa, kas vyksta aplink, tai pasitelkiu savianalizei.
Ir dažniausiai, visa, kas buvo suvokta, imu bandyti taikyti savo aplinkai.
Ogi išvada tokia. Mūsų mintys, kad ir kaip dažniausiai atrodytų, jog jos sklandžios ir rišlios ir netgi teisingos (juk patys taip jas sudėliojome!), NE VISADA sako tiesą. Ir kuo gi, žmogau, gali dabar bepasitikėti, kai net tavo nuosavos mintys ima darytis ne tokios patikimos kaip atrodė...?
O taip pat pridėsiu ir tai, jog visi visada esame linkę matyti tai, ką norime matyti... Visi pastarųjų dienų nutikimai tai tik įrodė, jog kartais kvailas atsitiktinumas dviejų žmonių akimis gali atrodyti absoliučiai skirtingas.
Bet vis dėlto, ką gi žmogau turi, be savo proto, savo minčių, be savos, nuosavos sąmonės ir pasąmonės...?
Ir koks tas TAVO pasaulis yra be TAVĘS?
Ir porąkart ne taip supratusi ženklus ir simbolius, imu pamažu bijoti, gal ir visi kiti buvo suprasti neteisingai. Bet viskas per daug siejasi tarpusavy ir viskas per daug tolygiai sueina į vienį. Kalbu apie tai, jog kiekviena perskaityta eilutė ar atsitiktinai išgirsti žodžiai ima ir pateikia atsakymą į tuos ilgai kamuojančius klausimus.
- „nesakyk man sudie jeigu dar iš tiesų nežinai
- pasibaigė amžius, o kitas užtruks amžinai
- ir krenti lietumi ir bučiuoji ir glostai akis
- aš ištiesiu tau delną kai kitą rudenį lis
- negalvok kad jei niekas nevyksta tai jau pabaiga
- pasigauk savo rikšą kai sodas pavirsta taiga
- ir išlėkęs į orą nematomo paukščio balsu
- įsikurk vidury tarp juodų ir baltų debesų...”
